Stefanija Zairienė-Sesickaitė nuo 1984 m. Tautodailininkų sąjungos Šilutės sekcijos narė. Jos darbų parodos surengtos Šilutėje, Palangoje, Raseiniuose, Klaipėdoje. Buvo eksponuojami megzti, nerti, siuvinėti paveikslai ir aplikacijos, drožiniai, nėriniai, įvairūs pinti daiktai.  Dar pirmomis susitikimo minutėmis Stefanija, prisimindama senuosius lietuvių istorijos laikus, savo giminės šaknis pristatė kilusias net iš kunigaikščio Daumanto palikuonių.    88-erių metų tautodailininkė save juokaudama įvardina miškine ir laukine, nes visas gyvenimas prabėgo gamtoje, mylint kiekvieną medelį, augalą, paukštį ar žvėrelį.   Stefanija gimė 1924 m. lapkričio 9 d. Baršėnuose, Rokiškio rajone. Baigė Obelių K. Petrausko mokyklą. Šilutėje kartu su dviem vaikais – dukra ir sūnumi – apsigyveno 1963 m., kai vyras gavo paskyrimą čia dirbti geležinkelio stotyje.  Šeima apsigyveno senajame geležinkelio stoties pastate. Ir šiandien Stefanija čia leidžia savo dienas tarp jaukių bei širdžiai mielų sienų, per ilgus metus sukauptų meno dirbinių. O namai iš tiesų primena meno ir gamtos oazę: mediniai ereliai, ant sienų – rankomis siuvinėti paveikslai, megzta grybų šeimyna ir daug kitokių Stefanijos rankomis sukurtų grožybių.   Pirmieji kūrybos žingsniai    „Visą laiką labai patiko piešti ir siuvinėti“, – apie pirmuosius savo žingsnius meno kūrinių link pasakojo Stefanija. Deja, moteris su širdgėla prisimena pirmąjį darbo įvertinimą. „Kai buvau ketvirtoje klasėje, mokytoja liepė išsiuvinėti kryželiu kokį nors ornamentą ant popieriaus. Labai stengiausi, siuvinėjau tai, kas iš širdies plaukė. Mano darbas klasėje buvo įvertintas geriausiai. Deja, mokytoja, paėmusi rankdarbį, jį užrašė kitos mergaitės vardu ir jai parašė pažymį. Ir visa tai todėl, kad aš nebuvau įstojusi į skautų būrelį…“, – prisiminimus pasakojo Stefanija.    Pirmųjų darbų: siuvinėjimo, piešimo, Stefanija mokėsi iš dešimčia metų vyresnės sesers. Sunkūs buvo laikai, tėvas iš karo grįžo suluošintas, valdiško darbo nebepajėgė dirbti, todėl namuose vertėsi, kaip tik sugalvojo – buvo kalviu. Stefanija ištraukė iš indaujos specialiai jai, dar tuomet vos 7-erių metų mergaitei, tėčio pagamintą mažą ąsotėlį. Jį tuomet mergaitė buvo paprašiusi pagaminti pieneliui gerti ir jau niekuomet gyvenime nesiskyrė su šia tėčio  dovana. Stefanija  saugo ir tėčio rankomis pagamintą cukrinę, kurioje matyti išlikę jo pirštų įspaudai.   60 rublių ir sena kepurė   Pirmieji gyvenimo metai Šilutėje keturiems šeimos nariams nebuvo rožėmis kloti. Iš viso per mėnesį bendros pajamos siekė vos 60 rublių. „Prisimenu, turėjau tokią seną megztą kepurę, išsiardžiau, sudursčiau siūlus, dar kitokių siūlų galiukų susiradau ir ėmiau siuvinėti“, – pasakojo Stefanija. Taip ir gimė pats pirmasis rankomis siuvinėtas tautodailininkės paveikslas „Trys berželiai“, kuris ir dabar puikuojasi pas moterį namuose, garbingiausioje vietoje, ant sienos.   Stefanijos namuose visos sienos iškabintos paveikslais, vieni – piešti, kiti – siuvinėti, treti – įvairios technikos (piešti ir klijuoti šiaudais).   Šiaudų istorija   Būtent šiaudai tautodailininkės Stefanijos rankose įgavo magišką prasmę. Pastarųjų moteris, kaip pati pasakojo, „pasivogdavo“ iš kolūkio laukų, teisingiau, rinkdavo paliktus pakelėse. Parsineštus šiaudus kruopščiai perrinkdavo ir iš jų gamino visokiausias namų interjero detales, suvenyrus ar net baldus. Ir šiandien tautodailininkės namuose stovi ne vienas šiaudais apipintas staliukas, išklijuotas namelis, piramidė ar net išmargintas paveikslas.   Gyvūnijos įvairovė   „Mano mylimiausias gyvūnas – varlė“, – pasakojo Stefanija. Ir tai – tiesa. Varlyčių tautodailininkės namuose galima rasti ir piešiniuose, ir medžio dirbiniuose. Moteris pasakojo, kad taip pat labai mėgsta ir gyvates bei žalčius. Beje, pastarąjį kažkada ji buvo radusi miške ir parsinešusi į namus – augino.   Šalia gausybės pintų ir šiaudais klijuotų paveikslų puikuojasi ir megzti dirbiniai – jų tautodailininkė dar nėra rodžiusi jokiose parodose.  

Be abejonės, besisvečiuojančiajam tautodailininkės Stefanijos namuose į akį krenta ir gausybė įvairių medinių gyvūnų: ereliai, kurtiniai, vabalai, net ir krokodilas bei girių valdovo statulėlė.   Beveik visiems šiems eksponatams Stefanija medžius rinko ir namo tempė ant savo dviračio. „Žmonės klausdavo, ko tempi namo tokias kreivas malkas, ar tiesių nerandi? O aš atsakydavau, kad tokios geriau dega“, – linksmai pasakojo tautodailininkė.    Išvaikščioti visi miškai, išbraidytos pievos, apeitos visos Šyšos pakrantės. Į namus Stefanija kaip skruzdėlytė tempė upėje rastas senas medžių liekanas, miške akį patraukusias ąžuolų ir beržų ataugas. Partempusi namo gamino, kūrė, skaptavo ir šiandien gali džiaugtis gausia savo „šeimyna“. Stefanijos pasididžiavimas – tai Šyšos upėje rastos juodojo ąžuolo, kuris išnykęs prieš daugelį metų, atplaišos. Iš jų tautodailininkė taip pat sukūrė meno šedevrus.     „Sakoma, laimingi tie namai, kuriuose yra daug medžio“, – pasakojo Stefanija. Medžio, o ypač ąžuolo, gausu tautodailininkės meno oazėje. Ir visa tai spinduliuoja gyvybę, jėgą, begalinę energiją.   „Aš esu laukinė, miškinė. Apvaikščiojau visus apylinkių miškus. Viena net po aštuonis kilometrus nueidavau. Ir dabar neseniai ėjau su vienu mišku atsisveikinti“, – pasakojo Stefanija. Kodėl atsisveikinti? „Na, kad jau aš ruošiuosi į Barzdūnus“, – linksmai atsakė tautodailininkė.     Moteris ir naktimis nebijojo vaikščioti po miškus. Kartą net vilkę su trimis vilkiukais buvo sutikusi. Stefanijai šis susitikimas baigėsi laimingai, o kitą moterį tą naktį kaip tik ir apdraskė vilkė. Gal ta pati?    „Miško aš nebijau, žmonių bijau“, – sako Stefanija.   Dar vienas lobis – namuose įkurta gamtos vaistinėlė   Stefanija – ne tik tautodailininkė, bet namuose yra sukaupusi didžiulę miške surinktų vaistažolių kolekciją, tai yra, sukūrusi vaistų receptus, kuriais ji gydo save, artimus, o kartais – net svetimą. Pasak tautodailininkės, jau seniai gydytojai ją po velėna kišo, bet – apsiriko. Tik savo žinių ir kruopštaus darbo galia moteris džiaugiasi, kad visas ligas kol kas išsigydo savo pačios surinktomis vaistažolėmis.   „Žinoma, reikia žinoti, kokiu metų laiku skinti vaistažolę ar jos dalį, kaip paruošti ir vartoti. Viskas yra labai svarbu“, – pasakojo Stefanija.   Pasak moters, ji net nuo vėžio ne vienam ligoniui padėjo išsivaduoti, žino magiškąjį musmirės receptą, kuriuo ši bjauri liga ir gydoma. O taip pat – koks vertingas juodojo beržo grybas ar meškinis česnakas. Tokios gausybės įvairių žolelių antpilų dar neteko regėti. Tikras lobynas!   Stefanija papasakojo, kad, deja, turguje žmonės dažniausiai nusiperka paprastą beržo kempinę, kurią kaip už gerą įkiša gudrūs prekeiviai.    Bendrauti su tautodailininke Stefanija būtų galima net kelias dienas. O klausyti jos pasakojimų tikrai nepabostų. Tikras praeities lobynas, gamtos gydytoja. Linksma, guvi moterytė, linksmu veidu, gražiomis rudomis akimis, užbūrė savo galinga vidine energija. 

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *